Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.(Jn20, 19-23)
DVASIOS PAVASARIS
Šiandien Bažnyčia kalba apie Dvasią: slėpiningą pasaulio širdį, virš bedugnės dvelkiantį vėją, liepsną erškėčių krūme, Meilę, viršijančią bet kokią kitą meilę. Dvasia – tai aukščiausias Dievo pasireiškimas, Jo meilės gyvenimo liepsnojantis išsiliejimas mumyse. Be Dvasios krikščionybė būtų ne kas kita, kaip tik sausa doktrina, Bažnyčia sumenkėtų iki įstatymų kodeksu tvarkomos organizacijos, moralė liktų tik nesuprantamais samprotavimais, kryžius tikrai visų būtų laikomas beprotybe, o Kristus liktų tik viena iš garsių praeities asmenybių.
Šiandien Dievo Žodis mums siūlo ištirti kitokius kelius, pamėginti pasaulyje ir savo gyvenime įžvelgti kitas, ryškesnes spalvas. Sekminių Žodžio liturgijos skaitiniai yra įvaizdžiai, kuriais žmogui mėginama papasakoti nenusakomą dalyką: Šventąją Dvasią - Dievo alsavimą, esantį visur ir visuose. Netenka nė kalbėti apie nusižeminimą, kurį įkūnija Šventoji Dvasia, netgi neturinti savo vardo, nes visas Dievas yra Dvasia, visas Dievas yra Šventas. Šventosios Dvasios neįmanoma įsivaizduoti kitaip, kaip tik per įvairius simbolius. Kaip tik todėl Dvasia reiškia laisvę, kaip kad laisvas yra vėjas, kuriam niekas negali nieko įsakyti. Dvasia pranoksta bet kokius žmogaus sugalvotus paaiškinimus ir keliauja tolyn, ten kur yra Jos namai.
Evangelija sako, kad Dvasia aplankė mokinius Velykų dienos vakare, kartu su Viešpaties Kristaus ramybės atodūsiu: „Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“.
Pagal Apaštalų Darbų knygos aprašymą, praėjus penkiasdešimčiai dienų ta pati Dvasia nusileido ant apaštalų, kaip nepaprasta jėga, energija, vėtra, atverianti širdies duris, ir Žodžio ugnis, siunčianti mokinius skelbti Evangeliją.
Apaštalas Paulius antrajame Mišių skaitinyje dalijasi savo patirtimi, pagal kurią Dvasia reiškia grožį, talentą, kiekvienam tikinčiajam suteiktą būdingą charizmą, tuo tarpu atliepiamojoje psalmėje įkvėptasis autorius primena amžinai ateinančią Dvasią: nuo pradžios ir per amžius. Visur Dvasia kuria gyvybę, netgi ir tada, kai jaučiamės išsekę, kai aplinkui save ir savyje nebematome nieko gražaus, kai visas gyvenimas atrodo tuščias ir bevaisis.
Tiek daug apibūdinimų, jie visi teisingi, tačiau, remdamiesi jais, tikrai neatsakysime į klausimą, kas yra Šventoji Dvasia. Ji yra kiekvienas iš šių dalykų, yra viskas kartu ir tai, ko nė nesugebame suvokti…
Todėl mes tikrai su pirmąją Sekminių dieną Jeruzalėje susirinkusiais žmonėmis, besiklausiusiais pirmojo šventojo Petro pamokslo, galime su nuostaba kartoti: „Kaip gi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?“ Iš tiesų visa tai vyksta ir dabar, bažnyčiose ir už jų sienų, nes Dvasia ir toliau kreipiasi tiesiogiai į kiekvieno žmogaus širdį, kiekvieną mūsų kviesdama į vienybę, taiką, džiaugsmą, meilę, sutelkdama visus Kristuje, kuriame atrandame savo žmogystės pilnatvę.
Šventoji Dvasia palaiko visa, kas mums yra brangu, o mes priimame Ją, kaip brangią dovaną.
Žinoma, ir mums, kaip apaštalams, kartais yra labai sunku pasiryžti ir palikti Paskutinės Vakarienės kambarį, kur taip saugu ir paprasta būti su savaisiais, tačiau Dvasia, nuolanki ir ryžtinga, stipresnė už mūsų nuovargį, ragina mus eiti pirmyn. Kaip vėjas Ji rodo mums kelią, išpučia mūsų gyvenimų laivų bures, išblaško mirties pelenus ir visur skleidžia gaivų pavasario kvapą.
Ir tada ateina dvasios pavasaris…
(Mons. Adolfas Grušas)
